Sveikiname su jaunimo politikos 25-mečiu!

Prieš 25 metus - 1996 m. birželio 27 Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino Valstybinę jaunimo politikos koncepciją – pirmąjį jaunimo politiką reglamentavusį dokumentą, kuris 7 metus buvo pagrindiniu teisės aktu, pripažinusiu, kad jaunas žmogus visuomenei ir valstybei yra svarbus. Žvelgdami į šį dokumentą iš dabarties teisėkūros perspektyvos, mes galbūt jame pasigestume didesnio konkretumo, tačiau būtent jo dėka buvo palaipsniui sukurtas visas politikos įgyvendinimo mechanizmas, kurį 2003 metais reglamentavo LR Jaunimo politikos pagrindų įstatymas, o jį keičiant vėliau, žingsnis po žingsnio, buvo sudėlioti atsakymai ir į kitus iškilusius klausimus.

Bandant suprasti, kokia buvo šio dokumento reikšmė, reikalinga suprasti tuometinę jaunimo situaciją. Lietuvos valstybė, menanti 5 –asias atsikūrimo metines išgyveno didžiulius iššūkius: visoje Lietuvoje klestėjo organizuotas nusikalstamumas, metinė infliacija – 50 proc., kasmet augantis nedarbas, kuris labiausiai paliesdavo jaunus žmones. Tuo metu aukštąjį išsilavinimą buvo galima įgyti tik universitetuose, į kuriuos įstoti galėjo tik dalis norinčiųjų, absoliuti dauguma jaunų žmonių gyvenime niekada nebuvo išvykę už Lietuvos ribų. Jaunimo laisvalaikio galimybės buvo ribotos – mokyklose ir neformaliojo švietimo bei kultūros įstaigose veikė daugiausia sporto ar muzikos sričių būreliai arba kolektyvai, dalis vaikų vasarą turėjo galimybes praleisti vasaros stovyklose, kurių tinklas ir infrastruktūra sukurta dar tarybiniais laikais. Tuo metu veikė vos keliolika jaunimo organizacijų – daugiausia politinių partijų jaunimo organizacijos bei atsikūrusios tarpukario metu veikusios organizacijos (skautai, šauliai, ateitininkai), kurių egzistenciją palaikė tik skurdi valstybės parama pavieniams projektams, tarptautinių fondų ir užsienio lietuvių parama. Praktiškai neveikė nei kokie nors jaunimo centrai, nei kitokios jaunimo tarnybos.

Tuometiniai jaunimo lyderiai siekė keisti situaciją Lietuvoje ir sukurti efektyvų valstybės politikos mechanizmą jauniems žmonėms. 1994 metais per tuometinius jaunimo organizacijų tarptautinius ryšius jie apsilankė Europos Tarybos Jaunimo centre Strasbūre, kur susipažino su moderniomis Vakarų Europos viešosios politikos ir vadybos teorijomis bei praktiniais mechanizmais, kurie grįsti viešųjų paslaugų klientų – jaunų žmonių įtraukimu į sprendimų planavimo, priėmimo, įgyvendinimo, stebėsenos ir įvertinimo procesus. Tuo metu lietuvius ypač sužavėjo europinės jaunimo politikos principas– „There is nothing about youth without youth“ (joks sprendimas, skirtas jaunam žmogui negali būti priimtas be jauno žmogaus), kuris tapo pagrindiniu principu kuriant Lietuvos jaunimo politikos modelį.

1996 metais koncepcijos pagalba sukurtas Lietuvos jaunimo politikos modelis buvo vienas iš moderniausių viešosios politikos pavyzdžių ir pilotinių projektų Lietuvoje. Valstybinė jaunimo politikos koncepcija ne tik deklaravo, kad jaunimu reikia rūpintis ir jį įtraukti į sprendimų priėmimą, tačiau aiškiai įtvirtino pariteto principą (kad jaunimas ir valstybė turi po lygų skaičių atstovų valstybinėje institucijoje, priimančioje tokius sprendimus,– Valstybinėje jaunimo reikalų taryboje (VJRT). Koncepcija pripažino, kad jaunimo organizacijos ir jaunimo tarnybos yra lygiaverčiai partneriai, siekiant spręsti jaunimui aktualius klausimus. Siekdama kokybiško atstovavimo ir partnerystės, valstybė jaunimo organizacijoms, kaip jaunimo atstovams, ir jaunimo tarnyboms įsipareigojo sudaryti tinkamas sąlygas jų veiklai. Taip ji sudarė sąlygas susikurti ir sustiprėti ne tik jaunimo organizacijoms ir jų padaliniams, bet ir psichologinių pagalbos tarnybų, jaunimo centrų ir kitų su jaunimu dirbančių organizacijų tinklų atsiradimui. Koncepcija numatė, kad vietoje pavienių finansavimo konkursų turėjo atsirasti trumpalaikės ir ilgalaikės valstybės programos jaunimui, o prie VJRT buvo įsteigtas fondas, kuris administruotų valstybės lėšas, skirtas jaunimo politikai. Tuo pačiu koncepcija numatė, kad jaunimo politika turi būti įgyvendinama ne tik valstybės, bet ir apskričių ir savivaldybių lygmenyje, tuo padėdama pagrindus dabartiniam jaunimo politikos mechanizmui, užtikrinančiam jaunimo įtraukimą į sprendimų priėmimą nuo vietinio iki europinio lygmens klausimų.Tai leido žymiai sustiprinti Lietuvos jaunimo pilietinį aktyvumą – jei 1997 metais jaunimo situacijos tyrimo duomenimis įvairių organizacijų veiklose dalyvavo 4-5 proc. jaunų žmonių, 2004 metais dalyvaujančių bent 1 organizacijos veikloje buvo 19,1 proc.

Priėmus šią koncepciją atsirado stabilus ir ilgalaikis finansavimas įvairių jaunimo ir su jaunimu dirbančių organizacijų projektams, pradėta bendradradarbiauti su Europos šalimis, o tai leido sukurti unikalius politikos ir paslaugų modelius (jaunimo reikalų koordinatoriai savivaldybėse, darbas su soc. atskirtį patiriančiu jaunimu ir kt. ), apibrėžti aktualias sąvokas („jaunas žmogus“, „jaunimo organizacija“ ir pan.), kurios buvo įtrauktos į LR Jaunimo politikos pagrindų įstatymą 2003 metais. Įstatymas galutinai reglamentavo regioninį jaunimo politikos modelį bei atskleidė kai kurių modelių silpnas vietas – galimą interesų konfliktą, todėl vėliau taisant įstatymą buvo atskirtas sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo lygmenys, VJRT transformuojant į Jaunimo reikalų tarybą, o institucijoje dirbusius darbuotojus į atskirą įstaigą – Jaunimo  reikalų departamentą. Sprendžiant jaunimo informavimo ir konsultavimo problemas, Lietuvoje nuo 2004 metų sukurtas modelis, apjungiantis tuo metu inovacija Lietuvoje tapusį virtualų jaunimo konsultavimą, vykdomą per  www.zinauviska.lt portalą jaunimui, ir daugiau kaip 20 jaunimo informavimo ir konsultavimo taškų Lietuvos savivaldybėse. Adaptuojant Europos šalių ir Lietuvos organizacijų gerąją patirtį dirbant su neaktyviu, pažinimui ir tobulėjimui nepalankiomis sąlygomis gyvenančiu jaunimu, nuo 2007 metų palaipsniui buvo sukurta ir teisės aktuose reglamentuota darbo su jaunimu sistema, kuri leido sukurti bei išplėtoti atvirų jaunimo centrų ir atvirų jaunimui erdvių tinklą, veikiantį beveik visose savivaldybėse, teikiantį nemokamas laisvalaikio užimtumo, informavimo, konsultavimo, tarpininkavimo ir kitas socialines paslaugas daugiau kaip 16000 jaunų žmonių. Prieš keletą metų, vadovaujantis Europos šalių ir Lietuvos organizacijų gerąja patirtimi, įdiegtas ir pastaruosius 3 metus sėkmingai plėtojamas Jaunimo savanoriškos tarnybos modelis, kurio pagalba tiek aktyvūs, tiek ir neaktyvūs jauni žmonės savanoriaudami įvairiose organizacijose gali įgyti ir sustiprinti savo kompetencijas, reikalingas sėkmingam savęs realizavimui darbo rinkoje ir/ar visuomeninėje veikloje.

Kuriant bei įgyvendinant jaunimo politiką sparčiai besikeičiančioje visuomenėje, toliau stengiamasi apsibrėžti bei spręsti tam tikrus kylančius iššūkius. IT revoliucija ir socialinių tinklų atsiradimas iš vienos pusės pagerino ir pagreitino žmonių bendravimo procesus ir paįvairino laisvalaikio praleidimą, tačiau tai parodė didžiosios dalies visuomenės ir jaunimo skaitmeninio, media raštingumo trūkumą. Kiekvienais metais vis labiau augant informacijos srautui įvairiose komunikavimo platformose, vis aktualesniu iššūkiu tampa kritinio mąstymo ugdymas jauniems žmonėms, gebėjimas atrinkti, tikrinti ir interpretuoti informaciją. Dideliu galvos skausmu jaunimo politikai išlieka išteklių - tinkamos materialinės infrastruktūros, kompetentingų ir motyvuotų specialistų, finansinių investicijų - klausimas. Jaunimo politikos erdvėje siekiama atitikti “evidence based” (įrodymais grįsta politika) kriterijų, pagal kurį būtų galima įrodymais pagrįsti, kokie jaunimo politikos mechanizmai yra (ne)efektyvus, kokią vertę jie teikia jaunam žmogui. Tai padėtų jaunimo politikai ir jos dalyviams įrodyti jau sukurtų ir dar tebekuriamų modelių pridėtinę vertę, įrodyti projektus finansuojančioms institucijoms, kodėl verta investuoti į jaunimo politiką

Nepaisant nuolat kylančių iššūkių, turime pasidžiaugti, kad per 25-erius metus Lietuva sugebėjo sukurti modernią jaunimo politikos sistemą. Užsienio ekspertų ir mokslininkų, tyrinėjančių jaunimą ir jaunimo politiką akimis, Lietuvos jaunimo politika unikali ir vertintina pirmiausia tuo, kad turint itin kuklius finansinius ir žmogiškuosius išteklius, buvo sparčiai sukurti įvairūs inovatyvūs politikos ir paslaugų jauniems žmonėms modeliai, savo kokybe ir efektyvumu niekuo nenusileidžiantys Šiaurės ar Vakarų Europoje veikiantiems mechanizmams. Neatsitiktinai 2004 metais Lietuva pelnė pažangiausios Europoje jaunimo politikos apdovanojimą ir jau daug metų tiek Europos Taryba, tiek ir Europos Sąjunga, įgyvendindama bendradarbiavimo programas su ES kaimyninėmis šalimis (Vystomojo bendradarbiavimo, Rytų Partnerystės ir kt.) išskiria įvairius Lietuvos jaunimo politikoje sukurtus politikos ir paslaugų modelius kaip gerąja patirtį, kurią rekomenduojama perimti įvairioms šalims. Svarbiausias jų – jaunimo politikos (jaunų žmonių įtraukimo į sprendimų priėmimą) modelis, sukurtas būtent Valstybinės jaunimo politikos koncepcijos dėka.