Neriam į darbingą vasarą!
Dvi savanorės iš Lietuvos vieneriems metams išvyko savanoriauti į Vokietiją, aplinkos apsaugos srityje. Ši veikla įgyvendinama tęsiant sėkmingą ilgalaikį Departamento bendradarbiavimą su Vokietijos Federacinės Respublikos Brandenburgo žemės švietimo, jaunimo ir sporto ministerija.
Pagaliau atėjo vasara! Taip ir norisi šaukti iš džiaugsmo, nes pagaliau šilta, pagaliau išsirito gandrai, kiti paukščiukai, aplinkui dūzgia bitės ir žydi gėlės. O žaluma, žaluma užkariavo gatves, kiemus ir sodus. O ką gi veikia savanorės vasarą?
Prasidėjus vasarai, žmonės labiau atsipalaiduoja ir gyvena atostogų nuotaikomis, bet lietuvaitės nenuleidžia rankų ir toliau darbuojasi. Monika, vos grįžusi iš Lietuvos (ten lankė draugus ir giminaičius), kitą dieną jau vyko į balinių vėžlių teritoriją. Šiuo metu vyksta vienas svarbiausių įvykių vėžlių gyvenime – kiaušinių dėjimo metas. Žingsnis po žingsnio, iš vandens ropščiasi patelės ir ieško tinkamiausios vietos, kur galėtų užkasti kiaušinius. Dažniausiai lipa į aukštesnes vietas, kur daugiau šildo saulutė. Tačiau ne viskas taip paprasta. Vos padėjus kiaušinius, iškyla plėšrūnų grėsmė. Kiaušiniais paskanauti suskumba meškėnas, usūrinis šuo ar kokia žebenkštis. Todėl Monika ir bendradarbiai, vyksta į vėžliukų gyvenamas apylinkes ir stebi, kur vėžlienės deda kiaušinius. Pastebėję vėžlį, ieškantį geresnės vietos kiaušiniams, Monika ir bendradarbiai kantriai laukia, kol vėžlienė padės kiaušinius, juos užkas ir nutipens atgal į vandenį. Tada visi suskumba aptverti tos vietos tinkleliu, apdengia šakomis ir dar papurškia purškalu nuo uodų – kad plėšrūnai nebesuostų vėžlių kvapo ir nesugalvotų, jog ten slypi gardus kąsnelis.
Nuo įtempto apylinkės stebėjimo (žinia, plotai nemenki, o vėžliai ne per didžiausi), kartais akys ima ir apgauna. Vieną dieną, staiga sušunka Monikos kolegė, kad mato vėžlį. Abi puola traukti žiūronus ir kitą stebėjimo įrangą. Kur gi tas vėžlys, kuria linkme patraukė? Po kurio laiko Monika dvejodama sako kolegei: „Laura, man atrodo, kad ten ne vėžlys... Jis nejuda. Palauk... Taigi ten akmuo!“ Kolegė pasižiūri įdėmiau, o gi tikrai, akmuo. Na ką, teks pranešti viršininkui, kad visgi vėžlio nėra, netikras aliarmas. Bet merginos dėl to nenusiminė, pačios ėmė juokauti. Sako, kad reikia dar pažiūrėti, kur tas akmuo, gal jau pajudėjo, o gal jau ir kiaušinius deda. Atėjus vakarui ir visiems susirinkus iš skirtingų stebėjimo vietų, turėjo ką papasakoti ir kaip nuotaiką visiems pakelti.
Tuo metu Virginija Storchenschmiedėje (Gandrų kalvėje) turėjo taip pat nemažai veiklos. Gegužės pabaigoje jai buvo paskirta pravesti ekskursiją apie gandrus. Diena pasitaikė itin karšta, bet susirinko nemaža grupė – 14 žmonių. Ne visi buvo itin smalsūs, tačiau buvo ir tokių, kurie atidžiai klausėsi ir karts nuo karto pateikdavo juos dominančių klausimų. Ekskursija praėjo sklandžiai, kaip pati Virginija sakė, kad nebuvo tobula, bet nebuvo ir katastrofa.
Kitą savaitę buvo daug įvykių, reikėjo ruoštis ministrų (kurie suorganizavo šį lietuvių Vokietijoje savanorystės projektą) atvykimui. Taip pat finansų ministrų apsilankymui bei savaitės pabaigoje – vienos moteriškės 80-mečio šventei. Visi susitikimai, pasisėdėjimai ir šventės praėjo sklandžiai, nors ir reikėjo papildomai prikepti nemažai pyragų ir nuolat stebėti žmones, kad jiems nieko netrūktų ir visi jaustųsi gerai. Na, o po įtemptų darbų, merginos ir viena senjora – Helga, sugalvojo, kad reikia ne tik dirbti, bet ir pailsėti. Taigi sumanė visos trys pasivažinėti dviračiais po apylinkes. Diena pasitaikė nuostabiai šviesi, danguje nė debesėlio, oras kaip užsakytas. Be to, buvo ir ne per karšta, iki 25 laipsnių. Apvažiavusios nemažą apylinkių dalį, merginos spontaniškai nusprendė, kad reikia išsimaudyti, juk ne taip jau ir toli yra ežeras. Virginija gavo vedlio poziciją, nupasakojo kur ir kaip reiks važiuoti, o Helga pasižiūrėjo didelėmis akimis į merginas ir nusistebėjo, kaip jos taip gerai orientuojasi aplinkoje. Monika viską paaiškino paprastai: „ Mes gi čia jau vietinės “. Pasiekus ežerą, merginos pasiryžo maudytis. Vanduo buvo nuostabus, gaivinantis ir jau nebešaltas. Po maudynių visos surengė pikniką, po kurio jau buvo metas traukti namo. Per dieną visos numynė 33 kilometrus, pasigrožėjo gamta, paukščiais, rugių laukais pilnais aguonų ir rugiagėlių.
Atėjus savaitgaliui, birželio 11 dieną, Storchenschmiedėje vyko šeimų diena. Visoje kiemo ir sodo teritorijoje buvo išdėlioti ir įrengti žaidimai vaikams ir jų tėveliams. Iki šiol, pora šeimų dienų vyko nesėkmingai, vieną kartą lijo, kitą kartą lankytojų buvo labai mažai ir dauguma be vaikų. Bet šį kartą viskas ėjosi puikiai. Monika atėjo į pagalbą ir kartu su Virginija užėmė vaikus ir jų tėvelius, rodydamos įvairiausius žaidimus ir aiškindamos jų taisykles. Vienas stalo žaidimas buvo kiek neišbaigtas, dingo taisyklių lapas, nusakantis, ką reiškia kitos spalvos langeliai. Bet lietuvaitės nepasimetė, sugalvojo, kad tie ypatingieji langeliai reiškia klausimą arba užduotį. Tai vaikai gavo ir į sodą pabėgioti ir ant vienos kojos pastovėti, kol ateis jų eilė ir vėl ridenti kauliuką. Taip pat ir klausimų nemažai sulaukė (kad jau veiksmas vyko Storchenschmiedėje , tai ir klausimai buvo apie gandrus). Viena moteriškė žaisdama apsidžiaugė, kad ne tik puikiai praleido laiką, bet ir nemažai sužinojo apie gandrus ir jų gyvenimo ypatumus. Taigi, dienos misija įvykdyta – dienos pabaigoje vaikai ir jų tėveliai buvo laimingi ir visi išeidami atsisveikino su plačiomis šypsenomis veiduose. Virginijos bendradarbiai buvo taip pat laimingi, ypač dėl to, kad Monika savanoriškai atėjo į pagalbą ir buvo itin iniciatyvi.
Dieną prieš tai, Virginija turėjo senjorų grupę, kuriai turėjo pasakoti apie gandrus, eiti su jais į ekskursiją. Tačiau senjorai buvo nusiteikę labiau pasėdėti, nei vaikščioti, todėl didžioji ekskursijos dalis vyko Storchenschmiedės parodų salėje. Visi ekskursantai buvo itin nuotaikingi, turėjo nemažai klausimų, domėjosi gandrų gyvenimu. Ekskursija buvo ne tik apie gandrus. Virginijai pasiūlius, senjorai susirinko prie kieme esančio tvenkinio ir Virginija sugavo ir jiems parodė raudonąją kūmutę bei didžiąją kūdrinę varlę. Jai pabrėžus, kad varlė turi auksines akis, visi tuoj suskubo trauktis telefonų ir fotografuoti varlę, kuria prieš kelias akimirkas dar nebuvo labai susidomėję. Virginijos bendradarbė siūlė visiems pasiimti žiūronus ir apeiti nedidelį ratuką kaime bei pasižiūrėti gandrų. (Reikia paminėti, kad kita technika, skirta gandrų stebėjimui kaip tik tuo metu nebuvo Storchenschmiedėje ir visi kolegos panikavo, kad kaip čia dabar ekskursija be geresnės optikos. Bet Virginija visus ramino ir sakė, kad jeigu ką, tai darbe juk pilna žiūronų, visiems bus padalinti ir visi turės geras galimybes stebėti gandrus). Bet ir to neprireikė, senjorai panorėjo apžiūrėti savanorės prižiūrimą sodą, o gandrų jau ir taip prisižiūrėjo. Taip buvo išspręsta stebėjimo problema, darbuotojai pagaliau nusiramino, o senjorai pasigėrėję sodo augalais bei vaismedžiais suskubo atsigerti kavytės ir paskanauti Storchenschmiedėje kepto pyrago.
Grįžtant prie rimtesnės temos: gegužės 30 diena visgi nebuvo tokia jau įprasta. Merginų aplankyti sugužėjo ministrų delegacija, kuriems ir kilo projekto idėja, kad savanoriauti į Vokietiją butų priimtos ir lietuvės. Ministrai buvo malonūs, šnekūs, smalsūs ir linksmai nusiteikę. Visko klausinėjo, domėjosi lietuvaičių gyvenimu Vokietijoje, savanoryste ir prisitaikymu aplinkoje. Ministrai liko maloniai nustebinti puikių atsiliepimų apie savanorystę tiek iš merginų, tiek iš darbdavių pusės. Pasirodo, viskas susiklostė daug geriau nei jie patys tikėjosi. Todėl besėdėdami ir besišnekėdami su lietuvaitėmis, spontaniškai nusprendė, kad projektas vertas dėmesio. Kad jiems labai patinka idėja ir toliau visa tai tęsti – kviesti lietuvaičius savanoriauti į Vokietiją. O merginos būtų kaip informacijos šaltiniai naujiems savanoriams, kurie ryžtųsi savanorystės metams Vokietijoje. Dabar belieka laukti ir žiūrėti, ar ministrai viską parengs tolimesniam vokiečių – lietuvių bendradarbiavimui.
Na, o kol kas Monika ir Virginija darbuojasi toliau ir linki visiems gražios bei spalvingos vasaros!
