Karantinas neigiamai paveikė jaunimą – neturi patirties tvarkytis su šoko situacijomis
Pandemijos kontekste jaunimas minimas kaip grupė, kuri lengvai perduoda virusą ir taip kelia grėsmę kitiems, tačiau retai gilinamasi į tai, ką šiuo laikotarpiu jauni žmonės patiria, kokios trumpalaikės ir ilgalaikės grėsmės kyla jiems.
Atlikti tyrimai ir dirbančių su jaunimu patirtys rodo, jog COVID-19 pandemija ir jos pasekmės jauniems žmonėms kelia rimtų iššūkių – tiek įvairių psichologinę sveikatą neigiamai veikiančių baimių dėl ateities, tiek socialinių problemų, kylančių dėl ugdymosi, užimtumo, konsultavimo, palydėjimo ir kt. sistemų trikdžių, rašoma Jaunimo tarptautinio bendradarbiavimo agentūros pranešime žiniasklaidai.
Žmogaus studijų centro ir tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ atliktas emocinio klimato tyrimas rodo, jog labiausiai neigiamai karantinas paveikė būtent 18–29 metų žmones. Remiantis rezultatais, šios amžiaus grupės žmonių streso lygis buvo aukštesnis nei kitų, jaunimas patyrė ir daugiau liūdesio, nerimo bei pykčio.
„Jauni žmonės neturi patirties emociškai tvarkytis su vadinamosiomis šoko situacijomis, – sako „Baltijos tyrimai“ vadovė Rasa Ališauskienė. – Prisideda ir tai, jog jauni žmonės yra mažiau stabilūs finansiškai (paskolos, būsto nuoma, maži vaikai) bei profesiniu aspektu.“
Kaip teigia Jaunimo reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorius Jonas Laniauskas, stipriai jaunus žmones paveikė ir sumažėjusios laisvalaikio galimybės: „Matėme tokią situaciją, kad karantino metu dėl įvairių priežasčių – konfliktų namuose, socializacijos trūkumo, galų gale nuobodulio – jaunuoliai bėgo iš namų, nesilaikė saviizoliacijos reikalavimų.
Dėl to jie buvo nubausti, neturėjo iš ko susimokėti baudų ir prisiskolino iš greitųjų kreditų įmonių, – pasakoja J. Laniauskas – Be to pandemijos metu nemaža dalis jaunų žmonių prarado darbo vietas, neturi tęstinių garantuotų įplaukų, praranda darbinius įgūdžius. Nemažai tų jaunuolių yra grįžę iš užsienio. Matant ir suvokiant visą šią situaciją – tampa aišku, jog jaunimas pandemijos kontekste irgi yra rizikos grupė – kalbant ne tik apie fizinę sveikatą, bet apie daugybę kitų aspektų – psichologinį, ekonominį, socialinį“.
Pandemijai apribojus keliavimo galimybes, iššūkiu tampa ir jaunimo tarptautinis mobilumas, pavyzdžiui, studijos, stažuotės, savanorystė užsienyje. Europos Sąjungos programas jaunimui – „Europos solidarumo korpusas“ ir „Erasmus+“ – Lietuvoje administruojančios agentūros direktorė Guoda Lomanaitė sako, jog dabartinė situacija kertasi su programų tikslais ir vertybėmis:
„Tarptautinės bendruomenės kūrimas, tarpkultūrinis pažinimas, mokymasis, tolerancija ir kultūriškai kitokio supratimas, priėmimas – dabar visa tai sunkiai įgyvendinama, nes kiekvienas atvykėlis yra matomas kaip potencialus viruso nešiotojas – kaip grėsmė. Mes užsidarome, atsiribojame vieni nuo kitų, kas savaime suprantama – nes įsijungęs turbūt pats stipriausias – savisaugos instinktas. Tačiau būtent dabar besiformuojančiam jaunam žmogui – toks užsidarymas gali būti labai didelis praradimas“.
Kaip teigia G. Lomanaitė, tarptautinės mobilumo programos yra pripažintos vienu geriausiu būdų mokytis, įgyti patirties, savarankiškumo, įvairių kompetencijų.
„Programos yra parama jauniems žmonėms, kad šie kaip įmanoma geriau pasiruoštų savo ateičiai – kalbant tiek apie asmenybės ugdymą, tiek apie profesinį kelią, konkurencingumą darbo rinkoje. Iki šiol jau kurį laiką tokios galimybės kaip, pavyzdžiui, jaunimo mainai, t.y. tarptautiniai jaunuolių susibūrimai siekiant mokytis vieniems iš kitų, ar savanorystė, studijos, stažuotės užsienyje – buvo tarsi savaime suprantami dalykai, jaunuoliai žinojo, kad bet kada gali tuo pasinaudoti, planavo, kada tai darys.
Pandemija pirmiausia sukėlė daug praktinių kliūčių tuos planus įgyvendinti. O ilgainiui su praktinėmis kliūtimis tvarkantis ar susigyvenant – mūsų galvose vis tiek išlieka daug abejonių, netikrumo, baimių. Ir visa tai gali jaunuolius lydėti bei stabdyti dar ilgai, nepaisant to, kad programos tikrai niekur nedingsta – finansavimas jaunimo tarptautiniam mobilumui tęsiamas, 2021-aisiais prasideda nauji programų etapai“, – pasakoja G. Lomanaitė.
Šie pandemijos metu jaunimui kilę iššūkiai išryškino, kurioms sritims būtinas didesnis dėmesys.
„Pirmiausia, tapo aišku, kaip svarbu didinti psichologinės pagalbos prieinamumą jaunimui. Ir kad reikalinga ne tik užtikrinti įsitvirtinusių priemonių, tokių kaip „Jaunimo linija“, veiklą, bet ir tikslingai stiprinti erdves, kurios jaunam žmogui jau pažįstamos, kurios nuolat dirba su jaunimu – atviruosius jaunimo centrus, atvirąsias jaunimo erdves ir pan. Todėl bendradarbiaujant su Sveikatos apsaugos ministerija nutarta, jog artimiausiu metu 40-yje atvirųjų jaunimo centrų/erdvių pradės dirbti psichologai iš Visuomenės sveikatos biurų“, – sako J. Laniauskas.
Taip pat, pasak J. Laniausko, situacija atskleidė dirbančių su jaunimu reikšmę bei poreikį šiuos asmenis stiprinti. „Darbuotojai turėjo labai staigiai pereiti prie dažnam neįprasto darbo modelio nuotoliniu būdu – sugalvoti ne tik kaip organizuoti dažnai būtent gyvu bendravimu paremtas veiklas, bet ir pritraukti jaunuolius, išlaikyti kontaktą su jais – visa tai buvo didelis iššūkis, visiems – tiek darbuotojams, tiek jaunuoliams, tiek tėvams. Taigi vertinant pirmosios bangos metu įgytą patirtį tampa aišku, kaip svarbu stiprinti su jaunimu dirbančius. Svarbios tiek dabar jau įgyvendinamos trumpalaikės pagalbos priemonės, tokios kaip nuolat atnaujinamos rekomendacijas darbo organizavimui su jaunimu dirbančioms organizacijoms, skaitmeninių įrankių finansavimas, tiek įvedamos ilgalaikės priemonės – nuolatiniai mokymai jaunimo darbuotojams, jų palaikymas“, – akcentuoja J. Laniauskas.
Galiausia, kaip teigia Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos prezidentas Lukas Kornelijus Vaičiakas, reikšminga būtų ir tai, kad nacionalinės bei vietos lygmens institucijos identifikuotų jaunus žmones kaip grupę, su kuria taip pat reikia kalbėti tiesiogiai.
„Lietuvos jaunimas nori dalyvauti valstybės gyvenime – tą įrodė ir jų aktyvus dalyvavimas rinkimuose. Pandemijos metu informacijos labai daug, iš įvairių šaltinių, kartais prieštaraujančių vienas kitam, todėl jaunimui tikrai kilo ir kyla iššūkių – atsirinkti, suprasti. Galiausia, kai nesuprantama, koks gali būti dalyvavimas, įsitraukimas? Jaunimo organizacijos stengiasi atliepti informavimo ir konsultavimo poreikį, tačiau tiesioginis valstybės institucijų dėmesys įrodytų, jog jaunimo iššūkiai joms suprantami ir reikšmingi“, – sako L. K. Vaičiakas.
Apibendrinant, Lietuvos jaunimo politikos sektorių atstovaujančios organizacijos tvirtina, jog siekiant išvengti daugybės įvairių problemų ateityje labai svarbu jau dabar skirti pakankamą dėmesį tą ateitį formuosiančiai visuomenės grupei:
„Pirmiausia būtina gilintis, su kokiais iššūkiais šiuo metu jaunimas dorojasi – pastebėti tai, kalbėti apie tai. O įsigilinus – nepalikti jų vienų su savimi, tinkamai į šią grupę investuoti“, – sako L. K. Vaičiakas.
