Ropliai, paukščiai ir lenktynių įkarštis
Dvi savanorės iš Lietuvos vieneriems metams išvyko savanoriauti į Vokietiją, aplinkos apsaugos srityje. Ši veikla įgyvendinama tęsiant sėkmingą ilgalaikį Departamento bendradarbiavimą su Vokietijos Federacinės Respublikos Brandenburgo žemės švietimo, jaunimo ir sporto ministerija.
Pavasaris lėkte lekia ir tuoj jau prasidės vasara. Apie tai užsimena ne tik saulė, šviečianti vis skaisčiau ir karščiau, bet ir aplinkiniai – kalbėdami ir planuodami vasaros atostogas. O ir paukščiai beveik visi sugrįžo ir jie ne tik peri, bet kai kurie jau ir tipena apsupti mažylių. Gamta dabar tiesiog žydi.
Balandžio 30 d. (šeštadienį), vyko herpetologų (mokslininkų, tyrinėjančių roplius) konferencija. Monikos bendradarbiai buvo vieni iš konferencijos organizatorių, todėl Virginija taip pat gavo pakvietimą sudalyvauti konferencijoje kaip klausytoja. Pirmiausia vyko svečių registracija, kuri buvo patikėta Monikai. Registracijai pasibaigus, prasidėjo mokslininkų pristatymai. Oficialioji dalis vyko nuo 10 iki 15 valandos, o vėliau, laikas buvo skirtas ekskursijoms. Taip ekskursijoms, jų buvo dvi, kurios vyko tuo pačiu laiku. Viena: apie varliagyvius – raudonąsias kūmutes (vok. Rotbauchunke ), o kita: apie alpinius tritonus (vok. Bergmolch ). Šį kartą lietuvaitės, dalyvaujančios visur kartu, nusprendė, kad jas domina skirtingos ekskursijos. Monika išvykos su maža vokiečių grupele ieškoti alpinių tritonų, o Virginija, su didžiule ekskursantų grupe, išvyko gaudyti raudonųjų kūmučių. Monikos grupę sudarė 6 žmonės, o Virginija pakliuvo į 50 žmonių būrį (šiek tiek nepraktiška, atsižvelgiant į informacijos girdimumą esant minioje). Nepaisant to, diena ekskursijai buvo nuostabi: švietė saulė, buvo labai šilta, nors abiejose ekskursijose norimų pamatyti gyvūnų ir nebuvo gausu, aplink supanti draustinio gamta neleido nukabinti nosių ir žavėjo savo įvairove. Reiktų paminėti ir tai, kad visa savaitė prieš tai buvo itin šalta ir buvo panašiau į rudenį nei į pavasarį. Vieną dieną iš dangaus krito net šlapdriba ir neregėtai dažnai dangus pažerdavo ledukų. Per vieną dieną net 5 kartus iškrito kruša. Ne itin malonu, šiek tiek vėsoka, bet sėdint viduje, gražu pasižiūrėti.
Ir vėl atšilus orams, prasidėjo ir tikrasis darbymetis. Gamtos apsaugos stotyje Monika ir bendradarbiai intensyviai dirba su smaragdiniais driežais ir vėžliukais. Dabar jau ir vėžliukai iškeliavo į lauke esantį voljerą, kuriame kiaurą parą gali džiaugtis grynu oru. Prieš kelias dienas pasklido žinia – vėžliai jau deda kiaušinius! Kaip kad visi čia kalba, vėžliai šiemet ankstyvi. Na, bet rūpintis reikia ne tik vėžliais, dabar jau ir driežai, gyvenantys draustinyje, lenda į lauką pasišildyti saulutėje, todėl Monika su bendradarbėmis reguliariai vyksta į driežų buveinę atlikti monitoringo. Tuo tarpu Virginija Storchenschmiedėje (gamtos apsaugos ir turizmo centre) taip pat nesnaudžia, atšilus orams, čia užsuka vis daugiau lankytojų. Abi merginos nestokoja darbo, bet nepraleidžia progos ir kur nors sudalyvauti.
Viena iš neįprastesnių veiklų buvo paukščių žiedavimas. Monika tokioje veikloje dalyvauja jau ne pirmą kartą, tačiau Virginijai viskas buvo nauja. 4 valandą ryto merginos stryktelėjo iš lovų, o 5 val. jau tiesė tinklus paukščiams gaudyti. Viskas vyko iki 11 val., paukščius žiedavo du profesionalai, o merginos ir viena vokietaitė viską akylai stebėjo. Didžiausią įspūdį lietuvėms padarė mėlynoji zylė. Tokia mažutė, tokių gilių akių ir tokių nuostabių spalvų, bet šiek tiek ir pikta, vis taikėsi įgnybti, kad tik greičiau būtų paleista į laisvę. Aišku, lietuvės nepagailėjo susižavėjimo šūksnių, o profesionalai liko nustebinti, kad kažkas gali taip reaguoti, anot jų, į paprasčiausią ir dažniausiai matomą zylę. Na, gal ir įprastas paukštis, bet negali paneigti – tikrai gražus. Grįžusios iš paukščių žiedavimo, merginos neturėjo laiko nusnūsti ar trumpam prisėsti, pareiga šaukia – darbas laukia. Vakare abi jautėsi kiek pavargę, todėl norėdamos atgauti jėgas, miegoti nuėjo šiek tiek anksčiau nei įprasta. Dar viena įdomi veikla, vykusi po poros dienų, buvo paukščių lenktynės (nors greičiau jau paukštininkų) „ Bird Rcare “. Lenktynės vyko šeštadienį (gegužės 7 dieną nuo 00:00 iki 24:00), jose dalyvavo tik Virginija, Monika pareiškė, kad ji dar tiek napamišus dėl paukščių. Dalyvių komandą sudarė 5 žmonės, kurie nusprendė, kad viską pradės 3:30.
Taigi, jau trečią ryto Virginijai ir kitiems komandos nariams teko ridentis iš lovos, apsirengti tinkamus drabužius (naktį dar vėsu, bet dieną žadėta apie 23 laipsnius šilumos), papusryčiauti, šokti ant dviračių ir keliauti į trasą. Paukščius skaičiuoti pradėjo vos prabudę, vakarinė lakštingala suokia kiaurą naktį ir taip garsiai, kad vos pramerkus akis jau galima ją girdėti. Pirmasis pasirinktas stebėjimo taškas buvo miškas, esantis netoli Linum kaimo. Kai komanda atvyko į pasirinktą vietą, paukščių balsų nebuvo itin daug, tačiau vos ėmus švisti, jau prieš penkias, it dirigentui davus ženklą, visi paukščiai vienu metu pradėjo savo melodijas. Iš pradžių visiems buvo sunku susikoncentruoti ir atskirti kur koks paukštis čiulba. Bet po kurio laiko viskas tapo aiškiau. Tokių stebėjimo punktų buvo suplanuota ne itin daug, tačiau pakeliui, vos išgirdus ar pamačius naują rūšį, visi komandos nariai iš karto sustodavo, traukdavo žiūronus, įtempdavo ausis ir bandydavo identifikuoti paukštį.
Per dieną dviračiais visas komandos penketas numynė 45 kilometrus, o po trumpos atokvėpio pertraukėlės Storchenschmiedėje , iškeliavo pėsčiomis į tvenkinių teritoriją. Ten taip pat nemenkai pasivaikščiojo, sukorė dar apie 12 kilometrų. Saulei leidžiantis, visi kartu nutarė, jog lenktynių jau pakaks, metas namo, reikia įregistruoti visus matytus paukščius ir suskaičiuoti, kiek pavyko jų „pagauti“. 22:00 valandą komanda oficialiai baigė varžybas. Suskaičiavus paukščius, paaiškėjo, kad jų buvo surasta 110. Kai kurie komandos nariai dalyvauja jau ne pirmus metus ir palyginę rezultatus su pernykščiais, pastebėjo, kad šiemet yra 5 paukščiais daugiau. Jau kitą dieną, oficialioje svetainėje buvo paskelbti visų Vokietijos komandų rezultatai. Storchenschmiedės komanda, pagal giedančių paukščių kategoriją, Brandenburgo žemėje užėmė 3 vietą, o palyginus visos Vokietijos mastu užėmė 41 vietą. Rezultatai tikrai džiuginantys.
Kol Virginija dalyvavo lenktynėse, Monika dieną praleido Storchenschmiedėje ir karts nuo karto užsukdavo pas Virginijos bendradarbius, pasiteirauti ar nereikia pagalbos (savaitgaliai Storchenschmiedėje pats darbymečio įkarštis – apsilanko daugiausiai žmonių). Žinoma, kitą dieną Virginija turėjo ir vėl keliauti į darbą. Nors ir prieš tai vyko lenktynės, nuotaika buvo itin gera, o ir bendradarbiai buvo gerai nusiteikę, todėl diena praskriejo nepastebimai. Vakare, išlydėjus paskutinius lankytojus, pažvelgus į apsilankiusiųjų skaičių, Virginijos veide nušvito šypsena – per dieną apsilankė 110 lankytojų. Smagus sutapimas.
Dar grįžtant prie pradžioje minėtos atostogų temos, jas planuoja ne tik vokiečiai, bet ir lietuvaitės. Štai, Monika jau šią savaitę trumpam išlekia į Lietuvą aplankyti draugų ir artimųjų. Nors čia (Vokietijoje) irgi gerai, bet namuose geriausia. Kai gerai pagalvoji, tai jau daugiau nei pusė metų prabėgo ir neilgai trukus merginos ims krautis lagaminus ir patrauks namų link. O kol kas – nuotykiai tęsiasi!
Visiems saulės kupini linkėjimai!
Monika ir Virginija
