Rutina – retas svečias

Tik spėk apsidairyti, o vasara jau įpusėjo. Dar nespėjai priprasti prie šilumos, o čia jau užplūsta karščiai. Kiekviena diena atneša vis ką nors naujo ir netikėto.

            Birželio viduryje Monika buvo ir vėl išvykusi. Šį kartą ji pavadavo kitoje gamtos apsaugos stotyje dirbančią kolegę, kuri išėjo atostogų. Ta stotis yra aktyviausia vasarą, kuomet vėžliukai išvežami į tarpinę stotelę prieš paleidžiant į laisvę. Monikos darbas buvo panašus, kaip ir jos nuolatinėje darbo vietoje, tik ten, ne tiek daug terariumų, kuriuos reikia valyti. Be to vėžliukai apgyvendinami ir tvenkiniuose, kuriuos karts nuo karto tenka apvalyti nuo per daug suvešėjusios augmenijos ir tuo pačiu pamaitinti tvenkinio gyventojus – balinius vėžlius. Po darbo, su kolegomis Monika išnaudojo laiką turiningai: susipažino su supančiomis apylinkėmis, lankė kultūrinius objektus. O kadangi vėžliukų teritorija yra saugoma ir atokiau nuo žmonių, natūralu, kad aplink gamtos apsaugos stotį buvo ir daugiau laukinės gamtos bei gyvūnijos.

            Monikai sugrįžus, namuose laukė ne tik kambariokė Virginija, bet ir naujas laikinas gyventojas – langinės kregždės jauniklis. O kitą dieną, į Storchenschmiedę (Gandrų kalvę), mergaitė, batų dėžutėje, atnešė dar vieną jauniklį – šelminę kregždutę. Tuo metu Linum kaime tvyrojo nemaži karščiai, todėl paukščių jaunikliai norėdami gauti kiek šviežesnio oro – krito iš lizdų. Anot kaimo gyventojų, šiemet pasisekė, iškrito vos pora jauniklių ir tie laimingai: be sužalojimų. Taigi, merginos pora dienų rūpinosi paukščių gerove, treniravo juos skrydžiui. Antroji kregždutė išskrido dviem dienom anksčiau už langinę, nors atrodė kiek jaunesnė. Po poros dienų Gandrų kalvę paliko ir antroji. Pakilo aukštai į orą ir sutiko dar dvi kregždes, su kuriomis apsuko kelis ratus ir nuskrido. Merginų manymu, tai galėjo būti jauniklio ir jo tėvų susitikimas. O  karščių, būta tikrai nemažų, vieną dieną, jau net pavėsyje termometras rodė 37,9 laipsnius. Virginijos kolegė pasiūlė išmatuoti temperatūrą saulėje. Pastačius elektroninį termometrą saulės atokaitoje, skaičiai sparčiai kilo, pasiekė net 50 laipsnių ribą. Deja daugiau nebepajėgė skaičiuoti ir ėmė mirksėti, Virginija kolegei pasiūlė kuo greičiau „mesti“ termometrą į pavėsį, o tai dar nusprogs. Aišku, niekas nesprogo, bet visa darbuotojų komanda nusprendė, kad darbą reikia baigti valanda anksčiau, nes per tokius karščius vis viena niekas iš lankytojų neateis.

            Kitą dieną orai kiek atvėso. Merginos sulaukė kaimynės pasiūlymo važiuoti kartu į Fehrbellin miestelį, kur vyko miestelio šventė ir koncertas bažnyčioje (kaimynė yra viena iš koncertavusio choro chorisčių). Lietuvaitės su mielu noru nuvyko į koncertą ir nepasigailėjo, bažnyčioje akustika nuostabi. Po koncerto visos kartu važiavo namo ir staiga kaimynei kilo idėja, pasikviesti merginas vakarienei. Vakarienė kiek užsitęsė, kai merginos paprašė parodyti nuotraukų albumą. Nuotraukų žiūrėjimas buvo itin linksmas, ypač, fotografijos su Teodoro Fontane skulptūra. Bežiūrint nuotraukas, kaimynei kilo idėja, kodėl gi ir merginoms neįsiamžinus su žymiuoju Neurupino (Neuruppin) miestelio rašytoju. Kaip tarė, taip ir padarė, tik rimtas išraiškas išlaikyti buvo ne taip paprasta. Na, o kitą savaitę – šeštadienį, vyko Joninių šventė. Linume ji buvo jau primiršta ir šiais metais, po didelės pertraukos nutarta vėl surengti šventę. Visi, žinoma, laukė šokių vakaro. O jis buvo tikrai smagus. Iš pradžių visi nedrąsiai rinkosi į aikštelę ir vis palinguodami trypčiojo. Lietuvaitės nutarė, kad ir joms jau gana sėdėti, metas pajudėti ir šiek tiek pagyvinti šokėjų būrį. Vos joms įžengus į aikštelę, šokiai tapo judresni, sportiškesni, o šokėjų veidus nušvietė plačios šypsenos (na, viena iš pažįstamų stebėjosi lietuvaičių šokimu, sakė, kad buvo panašu į aerobiką).

            Po linksmybių eilė atėjo ir kiek rimtesniems reikalams, kurie ne ką mažiau džiugino. Paskutinė birželio diena ir pirmosios liepos dienos merginoms buvo ypač aktyvios. Birželio 30 dieną Monika ir Virginija vyko į Potsdamą, į renginį, kurio tema: Europos jaunimo savanorystei 20 metų . Merginos buvo pakviestos kaip vakaro dalyvės. Kalbos lietuvaitės nebuvo pasiruošę, viskas vyko spontaniškai, o kas smagiausia – viskas praėjo sklandžiai. Iš pradžių pasisakė įvairių sričių ministrai, o vėliau ant scenos pakviestos ir merginos. Renginio vedėjas turėjo joms paruošęs klausimų, į kuriuos atsakyti buvo nesunku, nes buvo kalbama apie jaunimo savanorystę. Kadangi merginos pačios savanoriauja, daug ką galėjo papasakoti iš patirties. Publika buvo šilta, o vedėjui pagyrus merginų užsienio kalbos žinias, salė netikėtai prapliupo plojimais. Kitą dieną merginų laukė dar vienas kalbos išbandymas. Jos turėjo padėti susikalbėti vokiečių ir lietuvių chorams. Vos tik atvažiavus autobusui ir lietuviams pradėjus iš jo lipti, pasitikti atvykę vokiečiai jau šūkavo:

–        Labas!

Vos tik atvykę lietuviai, ėmė šiltai ir nuoširdžiai bendrauti su savanorėmis ir vokiečių choro nariais. Atmosfera buvo nepaprastai šilta. Vienas iš organizatorių ėmėsi vadovauti „paradui“ ir teikti informaciją, kas ir kaip turi būti daroma. Monika ir Virginija nieko nelaukdamos ėmėsi vertėjų pareigų. Po svečių vakarienės, buvo pateiktas kitos dienos planas ir su koncertu susijusi informacija. Šeštadienio rytą svečiams iš Lietuvos buvo suplanuota ekskursija, tačiau gidas nepasirodė, todėl vietinio choro choristės perėmė vadžias į savo rankas ir pradėjo ekskursiją. Pradžia buvo kiek chaotiška, buvo kalbama ir vokiškai ir angliškai. Po pusvalandžio atsirado ir tikrasis gidas, pasirodo vokiečiai nesusikalbėjo ir vieni kitų laukė skirtingose miesto vietose. Iš pradžių gido kalbą vertė Monika, o prisijungus Virginija su kiek ilgiau prie kitų miesto objektų užtrukusiais žmonėmis, Monika nutarė, kad mieliau pabus klausytoja ir vertėjos pareigas perleido Virginijai. Ekskursija truko apie valandą su puse, anot Virginijos, jai dar neteko tiek daug ir ištisai kalbėti. Išversti gido kalbą pasisekė tikrai neblogai, kas nebuvo aišku, lietuvaičiai tuoj pat apiberdavo klausimais ir gidas greit viską išaiškindavo. Atsidėkodamas už ekskursiją, Kauno choras sudainavo gidui lietuvių liaudies dainą. Po ekskursijos laukė pietūs, laikas repeticijoms ir pasiruošimas koncertui.

            Į Neurupino chorų koncertą kiekvienais metais kviečiamas vienas choras iš Brandenburgo žemės ir vienas choras iš užsienio. Renginio šeimininkais visada būna Neurupino A-cappella-Choir . Šiais metais buvo pakviestas choras iš Lietuvos. Į renginį atvyko Kauno Cantate Domino choras, o iš Brandenburgo žemės – moterų senjorių choras: Zahlendorf 1952 . Kauno choras pasirodymą atliko paskutinis, tačiau pasirodymas buvo toks stiprus, kad vokiečiai plojo beveik po kiekvienos dainos, o kai kurių akyse sužibo net ir ašaros, beklausant nuostabių lietuvaičių balsų. Ne veltui vakaro vedėja, pristatydama chorą iš Kauno pabrėžė, kad Lietuva – dainų kraštas. Beje, vedėja, pristatydama Cantate Domino chorą, pasveikinimą atvykus į Neurupino miestą pasakė lietuvių kalba. Koncertą užbaigė visų trijų chorų bendra daina.

            Po šventinio koncerto laukė atpalaiduojanti vakaro dalis – pasiplaukiojimas laivu. Ten buvo patiekta vakarienė, prieš kurią didžiausi sveikinimai lietuvių chorui išsakyti iš vokiečių pusės. Po to sekė lietuvių sveikinamasis žodis ir lietuviškos dovanos vakaro šeimininkams. Po vakarienės vėl suskambo dainos. Vos lietuviams padainavus, kažkas iš vokiečių džiugiai pranešė, kad Vokietijos futbolo komanda įmušė įvartį, žaisdami su Italijos komanda (tuo metu vyko ketvirtfinalio rungtynės). Vėliau uždainavo vokiečių choras, jam baigus dainuoti, kažkas ir vėl pranešė futbolo rezultatą, kuris nebebuvo toks džiugus - 1:1. Prieš baigiantis pasiplaukiojimui laivu, lietuviai sudainavo dar kelias dainas, kurios ir vėl sužavėjo vokiečius; ne bet kas gali padainuoti Pietų Afrikos vestuvinę dainą (skambėjo išties linksmai). Nors atėjus metui atsisveikinti visi gražiai šypsojosi, Monikai ir Virginijai lietuvių paleisti nesinorėjo. Buvo taip gera ir smagu, neieškant žodžio kišenėje, pakalbėti su nepažįstamais žmonėmis (be galo šiltais ir nuoširdžiais).

            Viskam pasibaigus ir išlipus iš laivo, Monika staiga nulėkė prie pakrantėje įsikūrusios kavinukės, kur dideliame ekrane buvo rodomas futbolo mačas. Buvo jau beveik pati žaidimo pabaiga – kiek intriguojanti, nes rezultatas buvo apylygis, o 11 metrų baudiniai ir į vienus ir į kitus vartus skriejo vienodai. Kol galiausiai viskas užsibaigė Vokietijos pergale. Virginijai į viską pasižiūrėjus iš šono, pasirodė, kad Monika Vokietijos pergale džiaugėsi kur kas energingiau ir džiugiau nei patys vokiečiai. Taigi, visi liko laimingi: diena su choru ir vertimo reikalais praėjo tiesiog puikiai, ir dar viskas užsibaigė Vokietijos pergale futbolo ketvirtfinalyje. Aplinkui - vien laimingi ir besišypsantys veidai, argi žmogui reikia daug iki laimės?

            Vasara lekia, kiekviena diena atneša vis ką nors naujo ir Monika su Virginija nesėdi vietoje: sukasi įvykių centre. Vos išlydėjus lietuvių chorą, Monika kitą dieną jau krovėsi kuprinę ir ruošėsi seminaro savaitei. Kai Monika sugrįš, į seminarą gamtoje su palapinėmis vyks Virginija. Taigi, merginų gyvenime vasaros metu rutinai paprasčiausiai nėra vietos.

Iš įvykių sūkurio linkėjimus siunčia:

Monika ir Virginija

Dvi savanorės iš Lietuvos vieneriems metams išvyko savanoriauti į Vokietiją, aplinkos apsaugos srityje. Ši veikla įgyvendinama tęsiant sėkmingą ilgalaikį Departamento bendradarbiavimą su Vokietijos Federacinės Respublikos Brandenburgo žemės švietimo, jaunimo ir sporto ministerija.